Geltonas Pikaso megztinis

Romanas „Geltonas Pikaso megztinis“ – tai dar vienas intrigų ir humoro nestokojantis rusų autorės Marija Briker romanas.

Jelizaveta Pavlovna – Paryžiuje gyvenanti emigrantė iš Rusijos. Šiuo metu jai nerimą labiausiai kelia dukterėčia Mišelė. Mergina interneto svetainėje susipažino su skambiu Pikaso vardu pasivadinusiu dailininku ir išsiruošė keliauti pas jį į Maskvą! Tačiau Jelizavetai Pavlovnai sutinka pagelbėti Maskvoje gyvenantis režisierius Varlamovas, kuris yra jos senas jaunystės dienų draugas. Varlamovas sugalvoja, kaip problemą išspręsti: savo pažįstamą Klimą įkalba apsimesti Pikaso, susitikti su Mišele ir padaryti viską, kad dukterėčia vadinamuoju Pikaso nusiviltų.

Deja, viskas vyksta ne taip, kaip numatyta, nes Klimo vaidinamas bjaurus tipas kaprizingajai prancūzaitei atrodo žavingas!

Padėtis ir taip kebli, o viską dar labiau sujaukia Maskvoje siautėjantis paslaptingas dailininkas žudikas, kuris aukomis renkasi pozuotojas, bent kiek panašias į tikrojo Pablo Pikaso meilužes...

 „Norintiems sudoroti Marijos Briker suflė prireiks: žvitrios akies, ypatingai gero humoro jausmo, bendro meno istorijos supratimo. Taip pat praverstų pažintis su vidurinės mokyklos privalomojo literatūros sąrašo kūriniais bei nors kartą pažiūrėti populiarųjį TV realybės šou. Beje, neskaitykite šios knygos lovoje su garuojančios arbatos puodeliu, nes dažnai krūptelėjus iš nuostabos gali pasidaryti labai karšta...

Visiems detektyvų mėgėjams gerai pažįstamas angliškas A. Christi klasikinio detektyvo tipas šiam kūriniui apibūdinti anaiptol netinka. Rusų rašytoja Marija Briker – smagių ir, kad ir kaip būtų neįprasta, nenuspėjamų detektyvų autorė. Tam tikra prasme, Geltoną Pikaso megztinį būtų galima pavadinti klasikinio detektyvo parodija, kai smulkmeniškas, nuoseklus, atidus tyrėjo darbas kaskart, atrodo, priartėjus prie tikslo nueina šuniui ant uodegos. Daug veikėjų ir dar daugiau įvykių, kurie gudriai įtraukia sekti mėtomais pėdsakais, tačiau iki pat pabaigos neleidžia nė priartėti prie tikrosios atomazgos.

Kai įvykiai sukasi aplink genialų pabaisą kino režisierių, pripažinimo scenoje siekiančią jauną aktorę ir jos prasiskolinusį verslininką sužadėtinį, aikštingą ir turtingą prancūzaitę,  pasimetusį ir blaivios dienos nematantį dailininką bei aplink kitas pastovumo nepažįstančias personas, įvykiai tiesia vaga tekėti tikrai negali. Marijos Briker personažams būdingas juokingai neteisingas pasirinkimas. Ten, kur reikalingas spontaniškumas, – per giliai mąstoma, ten, kur reikia apgalvoti, – puolama stačia galva. Pretekstą detektyvo istorijai rašytoja duoda kurdama ne tik kaip magnetas intrigas traukiančias asmenybes, bet ir kuriozinių situacijų nestokojančią aplinką, kaip, pavyzdžiui, filmo premjera ar paslaptinga pažintis internete.

Geltonas Pikaso megztinis – chaotiško meno, ne taip interpretuotų atsitiktinumų, bet kokia kaina dėmesio ir pripažinimo ieškančių asmenybių realybės šou.

CHAOSAS – TIKROJI TVARKA. Kas atsitinka, kai režisierius kurdamas scenarijų įvelia klaidą? Labai paprasta: viskas einasi ne taip, kaip jis buvo planavęs. Įvykiuose nuolat jaučiamas chaosas, kuris ištinka tiesiog ne taip supratus užuominas ar, dažniausiai, atsidūrus ne vietoje ir ne laiku – kvailas atsitiktinumas. Po kvailo atsitiktinumo daromos kvailos išvados. Taip mezgamas tikroviškas įvykių tyrimas. Juk viskas pagal planą vyksta tik tada, kai įvykius tiria pats Puaro...

RUSIŠKOJI PUARO. O tiksliau – majorė Jelena Petrovna Zotova. Ši kūrinio veikėja – mažiausiai chaotiška asmenybė, tačiau detektyvė Zotova toli gražu negali būti lyginama su solidariuoju anglų gudročiumi Puaro. Zotova yra rusiškojo Puaro variacija. Vieniša vidutinio amžiaus moteris, vakarais mėgstanti įsisupti į savo pižamą su braškėmis, išsivirti pilną lėkštę koldūnų ir šveisti juos besiklausant Šopeno. Ši persona turi išaiškinti, kur režisierius įvėlė klaidą ir kokios tos klaidos pasekmės.

JUOKTIS AR VERKTI? Autorė kūrinyje negaili kuriozinių situacijų, šmaikščių atsitikimų ir kandžių tarpusavio veikėjų replikų. Tačiau Marijos Briker humoras yra dvejopas. Vienose situacijose rimti ir žiaurūs dalykai atrodo visiškai juokingi, o kitose atvirkščiai – juokaujant pasakytas žodis virsta svariu įrodymu ar net žmogžudystės priežastimi. Dovanų dėžutėje supakuota nudvėsusi žiurkė, paveikslai, kuriuose nutapytos išskrostos varlės – juoktis ar verkti?

ALISA PIKASO ŠALYJE. Pikaso, Šekspyras, Puškinas, Floberas, Chulijo Iglesias, Šopenas – visi šie vardai ne kartą pakankamai natūraliai įsisupa į istorijos verpetą. Alisa stebuklų šalyje, Kvazimodas ir Esmeralda, nepamirštamoji ponia Bovari – smulkios, bet svarbios įvykių figūros, veikiančios kaip užuominos bei suteikiančios unikalumo Briker humorui. Tad jei vidurinėje numojote ranka į Šekspyrą arba vaikystėje neskaitėte pasakų, kai kuriuos detektyvo įvykius galite suprasti ne taip ir ne laiku...

Manau, kad Marijos Briker nuotaikingo detektyvo idėją puikiai iliustruoja jos ekstravagantiško ir genialaus režisieriaus Varlamovo personažas: Tokių rašliavų autoriai kaip tik ir mėgina užmaskuoti psichologijos neišmanymą ir viską suverčia mistikai. O pabaiga – visada vienoda. (Geltonas Pikaso megztinis, p. 13) O prie ko čia Pikaso, Alisa, Šopenas ir koldūnai  rasite paskaitę šmaikštų Marijos Briker detektyvą Geltonas Pikaso megztinis.

P.S. Beje, knygoje rasite puikų patarimą, kaip, neturint kalendoriaus, suskaičiuoti kelinta šiandien diena:
...kaip vis dėlto jam sužinoti, kuri šiandien diena? Po valandos įtempto mąstymo Kliopai į galvą šovė geniali mintis: jis pašoko ant dviejų kojų ir ėmė skaičiuoti tuščius butelius nuo šampano ir degtinės. Suskirstė juos  maždaug paros dozėmis – vieną prie dviejų, – paskui suskaičiavo visas dozes ir paaiškėjo...  (Geltonas Pikaso megztinis, p. 82)“

Dovilė Pelegrimė